Fizinio aktyvumo reikšmė vaikų emocinei reguliacijai

Emocinė reguliacija – tai gebėjimas efektyviai valdyti savo emocinę patirtį ir reaguoti į išgyvenimus. Dauguma žmonių net nesąmoningai naudoja šį įgūdį daug kartų per dieną. Vaikas taip pat gali reguliuoti savo emocijas – pats arba su suaugusiojo pagalba. Šis, psichinei sveikatai ypač svarbus gebėjimas, sparčiai formuojasi ikimokykliniame amžiuje. Iš ko galima suprasti, jog vaikas patiria sunkumų bandydamas susidoroti su savo emocijomis? Jeigu jam dažnai kyla stiprios reakcijos, atrodančios neadekvačios situacijai, taip pat „protrūkiai“, lydimi rėkimo, stipraus verksmo, fizinių iškrovų. Daugiau ar mažiau tai pasitaiko visiems vaikams, ypač būdinga turintiems kompleksinius raidos ar kitus neurologinius sutrikimus.

Tyrimais įrodyta, jog aktyvi fizinė veikla (t.y. iki suprakaitavimo) gali būti ir puiki prevencinė priemonė prieš įvairius vaikiškus „sprogimus“, ir būdas stiprinti emocinės reguliacijos gebėjimus. Emocinio proveržio metu, kai vaikas nebesusitvarko su užklupusiomis emocijomis, jo smegenys išskiria didelį kiekį streso hormono (kortizolio), taip pat gaminasi adrenalinas. Visa tai paaštrina nerimą ir dar labiau išbalansuoja. Tuo tarpu fizinis aktyvumas sumažina streso hormono ir adrenalino lygius, nerimą ir, negana to, pagamina kitų, vadinamųjų laimės hormonų (tokių kaip dopaminas, endorfinas). Kai veikla, verčianti suprakaituoti, tampa kasdieniu užsiėmimu, ilgalaikėje perspektyvoje galima tikėtis laimės hormonų persvaros mūsų ir vaikų naudai. Tai savo ruožtu gali sumažinti ne tik emocinių proveržių pasireiškimą, bet ir sustiprinti emocinės savireguliacijos gebėjimus ar netgi pagerinti informacijos apdorojimo (mokymosi) įgūdžius. Beje, ši schema galioja ir vaikams, ir suaugusiems.

Daugumai vaikų labai patinka judėti ir kuo daugiau alternatyvų – tuo geriau. Šį kartą siūlome išbandyti 7 minučių trukmės gyvūnų mankštelę, kurią, be abejo, rekomenduotina atlikti ne tik vaikams, bet ir tėveliams (nes pavyzdys – visada svarbus). Ši trumpa, bet intensyvi mankšta kuriam laikui gali tapti kasdieniu įpročiu (ypač, jei žinote, kad jūsų vaikas patiria dažnus emocinius protrūkius ir jam sunku su jais susidoroti), taip pat būti panaudota kaip greita „gelbėjimosi“ priemonė, pastebėjus, kad netrukus gali išsiveržti emocijos. Ji tiks ir pertraukėlėms tarp darbelių ar mokymosi bei sudėtingomis, išdarkyto režimo dienomis ar vaikui pervargus nuo įspūdžių.